Kroatijos taurė 2010 15 sektorius, Šumbar
Atslūgus aistroms, praėjus šiek tiek nuovargio, norisi pasidalinti mintimis apie varžybas į kurias galima sakyti pakliuvau atsitiktinai. Vieną žiemos vakarą , prie ežero „Ilgio“ gurkšnojant tekilą ir besišnekant su Renu, kilo mintis: „Kaip gerai būtų pažvejoti kažkur už Lietuvos ribų , kai sąlygos Lietuvoje to dar neleidžia daryti“. Buvome suplanavę važiuoti anksti pavasarį į „Lac de Madine“ Prancūzijoje. Bet tos minties teko atsisakyti , dėl vienos priežasties , o ji buvo tokia- draudimas žvejoti naktį. Apsitarus kur būtų galima pažvejoti, Renas pasiūlė važiuoti į Kroatiją prie ežero Šumbar. Sutikimas buvo vienareikšmiškas-TAIP ! Laukiant šiltų orų, ten Kroatijoje, vis palaikant ryšį su ežero savininku Želko Capanu dienos bėgo laukimo režime. Kol vieną dieną paskambino Želko ir pasiūlė sudalyvauti varžybose. Pasiūlymą priėmėme, kaip perkūną iš giedro dangaus. Vienareikšmiškai buvo pritarta šiam siūlymui , nes nieko vistiek neprarandam. Prasidėjo greitas pasiruošimas šioms varžyboms. Visa laimė, kad Renas, jau buvo buvęs tame telkinye ir ten labai gerai sugaudė. Jo visi patarimai kas liečia taktiką, pašarus, sistemėles bei visa kita pasitvirtino su kaupu. Beliko viską atlikti namuose, susidėti daiktus eilės tvarka, kad tik ko nepamirštume. Kiekvienas savo įrankius ruošėme individualiai. Tiek pavadėlių rišimą, tiek chock-leaderių naudojimą ir t.t. Visus pašarus šioms varžyboms suruošė Renas. Beliko tik juos tinkamai panaudoti prisitaikius prie vandens temperatūros.
Apie kelionę pačią nepasakosiu, tik tiek ,kad važiavome su šeimomis, tai atskiromis mašinomis. Kelionės galutinis maršrutas buvo Kroatijos miestelis-KARLOVAC. Nedidelis miestelis, kuriame teka dvi upės, gražus renesansinis senamiestis, bei šalia esantis ežeras Šumbar. Dieną prieš varžybas, mūsų kelionės tikslas buvo pasiektas. Įvažiavus į miestelį mus pasitiko varžybų organizatorius Želko. Geras žmogus ,kuris padėjo įsikurti po kelionės, surado viešbutį, padėjo apsigyventi. Pirma mintis po apsigyvendinimo buvo greičiau prie ežero ,kur vyks varžybos. Želko su mielu noru mus palydėjo iki ežero, daug papasakojo apie jį bei siūlėsi aprodyti kiekvieną sektorių. Tačiau tą darbą mes atlikome patys. Apėjome visą ežerą aplinkui, pastudijavome kiekvieną sektorių, sudėdami tiek pliusus ,tiek minusus. Ežere be perstojo pasirodydavo jo didenybė „SHARAN“- taip karpiai vadinami jų kalba. Viduje pradėjo virti kraujas ir didžiulis noras kuo greičiau užmesti meškeres.Grįžtant į viešbutį buvome sustoję vietinėje parduotuvėje, kurioje beliko įsigyti paskutinius reikalingus daiktus, tokius kaip vanduo ir t.t. Su lengvu nerimu gurkšnodami kas alų ,kas vyną- laukėme rytojaus. Į burtų traukimą visi rinkosi devintą valandą ryto. Taip kaip varžybos tarptautinės, komandos atvyko iš Kroatijos, Serbijos, Austrijos ,Vokietijos, Rusijos, Vengrijos bei Lietuvos. Prieš burtų traukimą visi buvo supažindinti su taisyklėmis pagal „FIPS“ reikalavimus. Užakcentuota –kas ištrauks kraštinį sektorių, nesvarbu iš kairės ar iš dešinės gaudo iki kranto, likusieji apribojimai , kaip ir per FIPS varžybas. Būtent ruošiant namų darbus ir buvo atsisžvelgta į FIPS reikalavimus. Susirinko tikrai nemažą patirtį turinčios komandos, dalyvaujančios tik FIPS varžybose, tai CARP SYSTEM- kurie ne kartą yra laimėję pasaulio čempionatą ir kitos komandos, kurios dalyvauja tik FIPS –tipo varžybose. Po taisyklių paskelbimo ir teisėjų pristatymo prasidėjo sektorių traukimas. Pagal susitarimą, aš traukiau eilės numerį, o Renas sektorių. Burtų traukimas vyko ,kaip ir visose varžybose . Eilės numerį ištraukiau 6, 15 sektorių ištraukė Renas. Pasižiūrėję į žemėlapį ežero, supratome, kad tai kampinis sektorius. Viduje viskas palengvėjo, kaip akmuo nuo širdies nukrito. Už kelių minučių mes jau krovėme daiktus savo sektoriuje, paminėsiu, kad dėl sektoriaus labai džiaugiausi, toks plotis , pakraštys, sėkliai, kritimai, viskas ko reikia gerai žūklei. Pirmu darbu buvo ruošiami markeriai, kurie leistų bent susidaryti vaizdą natūroje, o ne ant popieriaus lapo. Po pirmų dvidešimt minučių buvo matyti kontūrai vietos, nuo kurių taškų pradėsiu gaudyti, bet.....čia viskas ir prasidėjo, pasirodžius sektoriuje teisėjui, vyr . teisėjui. Pasirodo iš mūsų didelio sektoriaus liko tik mažas. Niekaip negalėjome tuo patikėti, niekas negalėjo paaiškinti kodėl neleidžia žvejoti kairėje ežero pusėje.Po ilgų ginčų su teisėjais,nusprendėm, kad reikia pakviesti varžybų organizatorių Želko Capaną.Jis greitai parodė ribas, bet nepaaiškino, kodėl mūsų toks suspaustas sektorius ir vis aiškino, kad reikia mesti taip, kad siektum beržo lapus. Tas prakeiktas medis mums buvo iš dešinės, didesnio trikdžio metimams nesugalvosi.Kuo toliau, tuo beprasmiškiau tapo ginčytis. O laikas ėjo ne mūsų naudai. Pamatę, kad situacija beviltiška, nusileidome jų reikalavimams,ir kibome į darbą.Kažkokio rimto perkritimo savo sektoriaus valdose mes neradome, buvo atrasti du nežymūs pakilimai: vienas 167metrų,kitas 94 metrai nuo kranto. Prie tolimesnio taško ėmėsi darbuotis Renas, man liko artimesnis. 13-tą val ketvirtadienį buvo duotas startas. Netruko nei pusė valandos, kai meškerės su masalais atgulė ant dugno. Pradėjom jaukinimą. Negalvojom, kad beržas esantis iš dešinės taps tokia kliūtimi visą likusią varžybų dalį.Per vargus pajaukinę tolimą tašką, beliko tik su malonumu pajaukinti ir antrajį tašką. Pirmo kibimo ilgai laukti nereikėjo, tolima Reno meškerė jau 15.20 išdavė, kad žuvys yra toli nuo kranto, jau po kelių sekundžių laikėm pirmą žuvį. Po atsargaus ištraukimo mūsų graibšte jau ilsėjosi karpis. Nuotaika buvo pakili, planas minimum buvo atliktas. Komanda iš nulio išlipo. Viską sutvarkius ir vėl užmetus meškerę į tolimą tašką, darbas sektoriuje virte virė, kas statė stovus atsarginėms meškerėms, kas ruošė darbo vietas rišti pavadėliams, ruošti jaukams sekančiam pašėrimui, apie sėdėjimą nebuvo net minčių kilę. Praėjus po pirmo kibimo 40 minučių, sudirbo ta pati meškerė. Vėl po tobulo galinėjimosi su žuvimi, karpis buvo graibšte. Nuotaikos buvo tikrai geros. Pradėjom galvoti, kad nėra visai blogas tas sektorius, nors ir labai siauras. Vėliau iš ten buvo pagautas dar vienas karpis. Ilgai netrukus pamatėm, kad ir kaimynai, esantys iš dešinės pusės traukia žuvį. Supratau ,kad tolimas taškas dirbs ir duos puikių rezultatų, bet ne mums, o kaimynams iš dešinės, kurie gadino mums nervus visas tris paras.Tokio kiekio kibimų per tris paras aš nesu matęs ir turbūt nematysiu. Tai buvo lyg fantastiniam kine: trys metimai raketa ir jau po kelių minučių mūsų kaimynai traukdavo žuvį. Per tris paras mačiau bent penketą kartų, kai stovai likdavo be meškerių. Teisėjai vis zujo ir zujo į jų sektorių sverti žuvų vis paklausdami mūsų ae turime ką sverti. Atsakymas buvo,-Ne. Pasibaigus dienai, likome su dviem žuvim. Vartydami protokolą supratome, kad mums iš dešinės sėdi 1-os vietos laimėtojai.Niekaip negalėjome susitaikyti su ta mintimi, bet po kelių Reno draugų skambučių supratau, kad mes su jais tikrai nepalenktyniausim, jie sėdėjo sektoriuje vardu „šokolad“. Kibimų ir toliau pas mus ne buvo, nors dirbom po prakaitu. Tik 23-ą val pirmą kartą normaliai prisėdom. Aš dar vis ruošiau pašarus rytiniam šėrimui, o Renas gamino tos dienos ir pietus ir vakarienę. Miegoti tikrai nesinorėjo, vis svarstėm apie tolimesnę mūsų taktiką, jei vieta bus nedarbinė. Po ilgai trukusių kalbų ir malonaus pasisėdėjimo po darbo, 3-ią val nakties nutarėm porai valandų numigti. Atsikėlėm pusę šešių ryto, dar buvo tamsu.Meškerės pratylėjo visą naktį. Išaušo penktadienio rytas ir nauja viltis mūsų taip ilgai lauktiems kibimams.Vėl sąžiningai viską atlikome,bet meškerės tylėjo tiek artimam, tiek tolimam taške. Atnešė rytinį protokolą. Pasižiūrėjus į jį , tik vienas dalykas guodė, kad kiti sektoriai irgi tyli, mes su dviem žuvim buvome, berods, treti.Pirmos vietos likimas jau buvo aiškus. Jų diena prasidėjo, kaip ir vakar toks pats darbas,tiek pat daug žuvies. Mes vistiek tikėjome,kad turime atsirišti ir pagauti reikiamą žuvų kiekį užimti prizinei vietai. Po ilgos tylos mūsų sektoriuje pagaliau supypė signalizatorius, abu žiūrėjome įbedę akis į tolimojo taško meškerę, bet , deja, svingai nejudėjo. Akimirksniu supratom, kad rėkia mano signalizatorius. Karpis atgulė ant mato. Atsirado viltis, kad žuvys atėjo iki mūsų. Vėl sektoriuje virė darbas tiek su pašarais, tik su sistemėlėmis. Buvo ieškomi įvairūs variantai. Bet kaip toliau parodė laikas, tą dieną mes kibimų nesulaukėm. Tas pats kartojosi ir naktį.Šeštadienis prasidėjo kaip įprastai, 5-tą val ryto,gėrėme arbatą,pašarai suruošti, laukėm kol prabrėkš ir 7-tą pradėsim šėrimą. Kaimynai jau turbūt trečią šimtą kilogramų žuvų vertė, nė nemanydami sustoti. Mano pykčiui nebuvo ribų,Iš Reno burnos virto man dar negirdėti žodžiai...Apie 8-tą atvežė protokolą,-berods 8-ti ar 9-ti.Tokios žinios vertė iš proto,diena nusimatė karšta. 9-tą val kibimas ,sudirbo mano meškerė.Pagaliau taip ilgai lauktas karpis graibšte.Nuotaika pagerėjo.Vėl daug dirbom su pašarais,perspektyvios vietos ieškojimu.Kepino saulė, tylintys signalizatoriai varė iš proto.Kaimynai traukia serijomis.Gražu.Jiems.17.45 kibimas,pagaliau,-bet kaip parodė tolimesni įvykiai,didžiulis karpis atsikabino prie graibšto.Tuo momentu nervai jau nelaikė,jei kas duotų benzininį pjūklą,tas beržas būtų atgulęs ant žemelės.Tačiau reikėjo tvardytis,užmečiau meškerę. Po 15-os minučių vėl kibimas,ta pati meškerė. Pakertu,-turiu sakau Renui.Va čia ir prasidėjo nuotykis su žuvim, kurią vėliau pavadinome „Bordiuras“.Mes ją pakelsim,-pasakė Renas,kitaip prizinės vietos nematyt.Paprašė,kad elgčiausi ramiai ir tik nepadaryčiau klaidos,kaip prieš tai. Traukiant žuvį supratau,kad tai galbūt šito ežero rekordinė žuvis.Ji pasiimdavo valo tiek kiek norėdavo,ėjo ten kur norėjo,vos prisitraukiu prie kranto,o ji vėl po visą sektorių į kelionę,atimdama vis daugiau valo.Saulė kepino nerealiai, podvidešimt min. Kovos su žuvimi, paprašiau Reno vandens, nes burna taip uždžiūvo, kad net prašnekėt nagalėjau. Jėgos vis seko tiek žuvies tiek mano.Niekaip negalėjau patikėti, kad žuvis tokia stipri. Už sektoriaus ribų pradėjo rinktis žmonės, kokių apie dešimt jų buvo. Visi laukė, kaip ir mes kas čia per „BORDIURAS“. Žuvis jautėsi, kaip ir sako-savo vandenyje. Jėgų vis mažėjo, tiek pas žuvį, tiek pas mane, rankų pradėjau nejausti- Renas dar kartą pylė vandenį, taip išsekęs traukiant žuvį aš dar nebuvau. Kai ji atsidūrė graibšte,pasigirdo iš už nugarų mums plojimai.Pirmiausiai norėjau atsigerti,pusę valandos negalėjau atsikvėpti. Niekaip negalėjau patikėt,kaip vėliau parodė svėrimas,ji buvo tik beveik 15-os kilogramų.Likom nustebę,kad tokia nerealiai stipri žuvis „Bordiuras“ tik tiek svėrė.Atsirado viltis pakliūti į penketuką,ir tai jau būtų rezultatas iš 23-jų komandų, dauguma kurių žino ežerą ,kaip savo 5 pirštus. Nuo šios akimirkos viskas pasikeitė į gerają pusę.Prasidėjo kibimai. Renas dar pajuokavo,kad kai ryte ateis teisėjai sverti,visi maišai būtų pilni.Ir jo žodžiai buvo pasakyti ne veltui. Ryte svėrimui buvo paruošta 8 maišai.Visi buvo gerokai nustebę. Su tokiu žuvų kiekiu mes pakilome į 3-ią vietą.Manau tik labai gero pašaro dėka ir gerai parinktom vietom prisitraukėm žuvis į savo sektorių.Paanalizavę protokolą supratom,kad mums trūksta dviejų žuvų iki antros vietos.Permetėm meškeres,paaktyvinom.Pasirodė ir karpiai,paskutinę parą vėjukas papūte mums į veidus.Po pusvalandžio kibimas,Renas pakerta ir prasideda kova dėl antros vietos.Suvynioju visas meškeres,kad valai netrukdytų ir laukiu kada žuvis bus prie graibšto.Po 15-os min ji atgula ant mato.Greitai permetam meškeres,jaukinam minimaliai ir tikimės kibimo.Po paskutinių kibimų buvau šventai įsitikinęs, kad dar sugausim tą žuvį, kurios taip trūksta iki antros vietos.Prieš 12-ka atvažiuoja teisėjai,pasveria žuvį.Lygiai 12-tą valandą išgirstam varžybų pabaigos signalą.Varžybos baigėsi valanda anksčiau paskelbto laiko.Nieks nesako kelinti mes esam antri ar treti, bet širdyje vis tiek gerai, juk tai prizinė vieta. Kurią iškovojom savo užsispyrimu , darbu, po kurio dar ilgai jaučiau nuovargį. Pirmi žmonės pasveikino mus, tai mūsų šeimos, kurios keliavo kartu. Jausmas neapsakomas. 15 val. nuvažiavome į uždarymo vietą , mus visi sveikino, jausmas malonus. Renginyje dalyvavo ir iš kompanijos CCMORE vadovė rytų Europos šalims, nuo kurios ir gavom pasveikininmą, bei pasiūlymą įdėti nuotrauką į jų puslapį. Po visų iškilmių ir foto nuotaukų , bei apdovanojimų grįžom į savo sektorių dar kartą pas brangiausius žmones. Susikrovę daiktus į mašinas , aš į ežerą įmečiau 2 litus. Tai ženklas ,kad dar grįšiu. O dabar į viešbutį plautis prakaito, bei atšvesti trečios vietos. Tą vakarą labai puikiai pasisėdėjom viešbučio restorane. Ryte po pusryčių patraukėme namo. Bet.....dar vienas dalykas: kur tikrai grįšiu, tai netoli esantis ežeras „Rakitija“. Kuriame irgi teko ištraukti žuvį. Jei ne METALICOS koncertas Vilniuje, tikrai būčiau išsikrovęs daiktus prie to ežero. Nes buvo pasitaikius puiki proga pasilikti, ten žvejojo Reno draugas Antonas su žmona iš Rusijos. SPASIBO ZA IKRU I KONJAK ! ! ! ETO VREMIA NA RAKITIJI NEZABUDU. Po valandos pasisėdėjimo ir foto sesijos patraukėme namų link. Kelionė greitkeliais ir pietumis Austrijos kalnuose liko giliai mano atminty. Atradienį pasiekus Lietuvą – jausmas buvo neapsakomas. Ne veltui važiuota , ne veltui dirbta. Manau, kad varžybos pavyko TEAM RENMAR – 3 vieta 147 kg 160 gr.
Dėl žūklės Ilgio ežere, licencijų įsigijimo, žūklaviečių rezervavimo, paslaugų kreiptis telefonu +370 699 64578
Dėl varžybų organizavimo, sutarčių, klubo ar jo organizuojamų renginių rėmimo, reklaminių klausimų kreiptis telefonu: +370 687 86929 klubo vadovas Renaldas Marčiukaitis, faksas: +370 313 60344, el. adresas: 
